Jungtinis alpinistų klubas

Liepos 3 – 11 dienomis sėdome į auto ir nulėkėm prasilaipioti į mūsų pamėgtas Chamonix Prancūzijos Alpių apylinkes . Išvažiavome penktadienį vakarop, ir šeštadienį arčiau nakties jau buvome Chamonix. Pirma nakvynė šalia automobilių aikštelės prie išėjimo link Lac Bleu, kadangi palapinių statytis jėgų jau neturėjome, tai miegojome tik miegmaišiuose. Taip sušalau kad sekančią dieną iškart nusipirkau Mountain Hard Wear miegmaišį -7 comfort Sekmadienį pusdienį maloniai palaipiojome ant uolų, pasivaikščiojome po Chamonix ir žinoma mėgavomės aplinkiniais vaizdais, kurių čia netrūksta. Vakarop įsikūrėme La Buete kempinge ir iškart pasijutau tarsi namie. Pertai metais čia praleidom savaitę, ir iš jos liko tik patys geriausi prisiminimai ir įspūdžiai.

Linksmumai prasidėjo pirmadienį, kai pratindamiesi prie aukščio išėjome prasieiti iš Argientier‘o iki Chalet Refuge de Lognan (2032 m), atrodo nei trasa ilga nei aukštis didelis, bet nauji ir nepranešioti batai padarė savo. Tiesa nuotaiką ir mintis apie nutrintas kojas užlipus į viršų praskaidrino nuostabūs vaizdai ir puikus omletas! Antradienį dar palaipiojome Chamonix skalodrome ir gerėjant orams trečiadienį nusprendėme per Mer de Glace ledyną kilti lik Refuge Du Couvercle, ir ten pernakvojus sulipti į La Cardinal viršūnę.

Trečiadienį atsikėlėme puikiai nusiteikę, papusryčiavome, nuvažiavome traukinuku iki Chamonix ir persėdome į traukinį keliantį į Mer de Glace ledyną. Dar po gero pusvalandžio kelio prieš mūsų akis atsivėrė stebuklingi vaizdai! Nors ir debesėliai buvo aptraukę dangų, galva svaigo nuo kalnų aukštumo, Mer de Glace platumo! Ir šiek tiek nuo alpinistų bei turistų gausumo Tiesa, kadangi buvo debesuota tai beveik nebuvo japonų turistų, matyt jie puikiai susipažinę su oro prognozėmis, ir nelabai galėjo pafotografuoti. Per kokį pusvalandį nusileidome kopėčiomis nuo stoties link ledyno, tada per geras 3 valandas kirtome ledyną ir priėjome prie kopėčių, vedančių į viršų.

Kopečios pasirodė pakankamai aukštos ir stačios (vietomis kilom net neigiamu kampu), užtrukau gerą valandą kol pakilau. Kai užsiropščiau ant smagaus kalnų takelio, Artūro ir pėdsakai buvo ataušę – gerai kad kalnuose nėra kur nusukti į kairę ar į dešinę, tai po truputi per dar porą valandų atkulniavau link Refuge Du Couvercle (2698 m). Prisipažinsiu, kad nelabai skubėjau, bet ne tik dėl nuovargio bet ir dėl vaizdų aplinkui! Antroje dienos pusėje pilnai atsivėrė De Telerre ledynas su ji supančiomis viršūnėmis (La Nonne, La Cardinal, Aig du Jardin, La Vert ir kt.), Didieji Žorasai ir De Leschaux ledynas jų papėdėje, kitoje pusėje Du Tacul ledynas, vedantis aukštyn link Montblano ir patsai Monblanas… Sunku visą vaizdą nupasakoti, sunku ir nuotraukomis perteikti – tai reikia pamatyti pačiam Man atėjus Artūras jau atliko žvalgybą, rado puikią vietą palapinei po didžiuliu akmeniu (nuotraukose šalia dešiniojo namelio). Nuovargis gerai jautėsi, vakaras visai šaltas buvo, kad net snyguriavo tai užkandome ir likusią dienos dalį praleidome palapinėje snūduriuodami bei kaupdami jėgas rytdienos lipimui.

Buvome numatę sulipti į La Cardinal viršūnę, tačiau mūsų planus pakoregavo šalta vasara. Ketvirtadienį atsikėlėme anksti, papusryčiavome ir išėjome link viršūnės. Nors ir buvo daug sniego, bet ėjome alpinistų pramintu taku, tai kylant buvo jėgų ir noro grožėtis aplinkiniu grožiu. Kažkur 4 valandas ėjome link La Cardinal, pakeliui sutikome daug alpinistų su vadovais besileidžiančių nuo La Vert viršūnės. Priartėjus prie La Cardinal pasimatė pakankamai gylus ir platūs plyšiai, kuriuos įvertines Artūras pasiūlė pakeisti planus ir sulipti apsnigto ledo kuluaru į La Nonne. Kadangi pats buvau priartėjęs prie savo fizinių galimybių ribos, labai su Artūru nesiginčijau: tiesa sakant, jau tuo metu paslapčiom galvoje sukosi mintys, kad gal aplamai link stovyklos judėti Džiaugiuosi, kad garsiai tų minčių neišsakiau ir radau jėgų bei ryžto įkopti į La Nonne. Tai buvo mano pirmas kopimas virš 3 km, ir pirmas kopimas su ledo įrankiais, patirtis tikrai labai vertinga ir įdomi. Net nežiūrint į tai, kad bent 10 kartų sau pagalvojau, kad kuo greičiau noriu saugiai nusileisti žemyn, ir kad tai bus mano pirmas ir paskutinis ledo kopimas nes slenkant lavinoms ir šokinėjant per plyšius rizika nepriimtina. Tiesa vėliau nusileidus į apačią po ilgos diskusijos su Artūru pagalvojau, kad gal vis tik dar kada ir pasirašysiu tokiam reikalui

Priėjus prie smarkiai apsnigto uolų ir ledo vis stačiau kylančio kuluaro, vedančio link La Nonne viršūnę, tos mintys apie stovyklą dar sustiprėjo Bet kai pradėjom kilti į viršų, tom mintim galvoje nebeliko vietos, galvojau tik apie vieną: kaip nenudardėti žemyn kartu su kokiu akmeniu… Atrodė kad jėgų jau visiškai nebelikę, bet kažkaip užsiropščiau iki šalia La Nonne (3340 m) viršūnės esančios aikštelės, nuo jos viršūnė jau buvo visiškai šalia. Tik užlipus į viršūnę paklausiau Artūro, kokiu numeriu reikia skambinti, kad iškviesti malūnsparnį Jėgų visiškai nebuvo, minčių galvoje irgi, nuovargis plius aukštis padarė savo. Aikštelėje pusvalandžiuką pasigrožėjome atsivėrusiais pasakiškais vaizdais į abi kalno puses, atgavom jėgas ir pailsėję pradėjome leistis. Saulė jau buvo aukštai pakilusi, sniegas tirpo ir vis koks akmuo pats savaime nuvažiuodavo žemyn. Pradžioje nusileidom 3 dvigubas virves diulferiu ir vėliau kai šlaitas pasidarė šiek nuolaidesnis leidomės su ledo įrankiais. Puikiai pamenu Artūro šūksnius, kad neleisčiau akmenų žemyn ant jo, kuriuos sutikau tyliai, nors puikiai mačiau kaip akmenys pračiuožė šalia manęs iš aukščiau sniegui tirpstant. Vargu ar tuo metu mano atsakymas, kad akmenys patys važiuoja būtų kažką pakeitęs

Pakilome su paklaidžiojimu link La Cardinalo kažkur per 6-7 valandas, nusileidome maždaug per 5. Iš nusileidimo nelabai daug ką pamenu, galvoje minčių nebuvo visiškai jokių, tik stengiausi dėti kojas į Artūro pramintas pėdas ir per daug nuo jo neatsilikti. Tik kai sustodavome pailsėti, Artūras vis parodydavo kokį grožį, už ką didelis ačiū nes pats nelabai jau ir žvalgiausi aplink, norėjosi tik vieno – kuo greičiau grįžt į stovyklą ir nusiimti batus, nusimesti kuprinę…

Sekančią dieną grįžome vėl per ledyną ir traukinuku į kempingą, dar užlipome į La Buet skalodromo viršų, pasigrožėjome apylinkėmis ir pradėjome pakuotis namo. Šeštadienį iš paties ryto nulėkėm dar į įžymųjį Chamonix turgų, užsipirkom iš ūkininkų vynelio, sūrių, marinuotų ir šviežių pagardintų alyvuogių, džiovintų pomidorų ir kitų gerybių ir patraukėm link namų.

Kelios įdomiausios nuotraukos žemiau, daugiau nuotraukų galite pamatyti mano online galerijoje. Dar kartą ačiū Artūrai, už nepakartojamus įspūdžius ir pasakiškus vaizdus

Su geriausiais linkėjimais,
Henrikas

12►