Apledėję įspūdžiai iš žieminių Tatrų

p1020628Paskutinė kelionės diena , o vėliau ir naktis…  Slovakija, bėgantis vanduo, šlepsintys per patižusį sniegą žingsniai, krapnojantis lietus. Lenkija, pamažu krentanti temperatūra, vis slidesnis kelias ir mažesnis važiavimo greitis.  Naktį mintimis sugrįžtame į greitai praėjusias dienas, vienam kitam, matyt, prisisapnuoja „virvė laisva“…“sauga yra“. Nors Pavelas jau nuo Liublino dairosi, kurgi čia tas Vilnius, bet Lietuva dar toli. Visi mes šiek tiek jau mėtyti-vėtyti, todėl ir kalnuose, ir kelionėje draugiški, stiprūs ne tik fiziškai, bet ir vidumi, juk ne į Prahą ekskursijon važiuojame. Pamenu priešpaskutinį kopimų vakarą. Liko paskutinė diena, taip norisi, kad tai būtų paskutinis stiprus visos kelionės akcentas. Visgi mūsų nemažai, bet pasirodo nei vienas neišsisėmęs, kas į viršūnę, kas ledo techniką tobulinti, visų mintys pagrįstos, kiekvienas žino, ko nori ir kodėl. Tuo jie ir stiprūs. Bet stiprūs ne tik tuo… Diulferiuojame nuo Kolovyj štit, stotis nepatogi, mes septyni prie jos, ištraukinėju virvę iš viršaus, o ji taip sunkiai traukiasi. Staiga Jurgitos balsas „padėkit traukti virvę !”… ir akimirksniu šešios rankos ją stveria, virvė jau atskrenda. Klausimui, kas galite pasaugoti ar  pabandyti pirmas, visada yra greitas Vaidoto atsakymas. Jis skamba taip -„aš“. Arba Jegoro be ilgų abejonių pasiūlyti plastikiniai batai pašalusioms kojoms, kurios į saviškius jau nebetilpo. Šios smulkmenos ir sudaro stiprybę. Taigi daug visokių minčių. Iki Vilniaus dar visa naktis ir Jurgita pamena viską nuo pradžių…

img_92652010 metus pradedam nuo atostogų!!! Gera pradžia- pusė darbo 🙂 Tatruose žiemos atostogas leidžiu jau treti metai. Šiemet kalnai nustebino tuo, kad nuvykę neradom sniego (tie keli cm nesiskaito). O bet tačiau ne to čia ir susirinkom. Aukšti sušalę kriokliai šįkart yra mūsų kelionės tikslas. Kadangi nereikia klampoti iki pusės prasmegus sniege, prisitraukimas prie jų paprastas. Taigi planas aiškus – lipam! Viso mūsų, lietuvaičių, į „Prie žaliojo ežero“ namelį pakilo 21. Nusileido 20 (Algimantas liko antrai pamainai). Iš vakaro mūsų trims grupelėms (jos suskirstytos pagal draugystės ryšius dar Vilniuje) sudėliojami planai ir įranga sekančios dienos ledo nuotykiams. Ketvirtoji grupelė keliauja savarankiškai. Jų keliai mums nežinomi, tad ir įtakos zonomis dalintis nereikia.

Galandam įrankius ir kates. Kas trumpiau, o kas per naktį. Juk niekad negali žinoti, ar jau pakankamai aštru, ar užneš ledkirtis į ledą be jokių pastangų :). Ryte keliamės apie 6:30, pavalgom, rengiamės, apsiginkluojam katėmis ir ledkirčiais, iškeliaujam link mūsų grupelei paskirto ledo. Jis matomas pro namelio langus, ilgai pėdinti netenka. Beje, turim „partinę“ užduotį – nuo ledo parnešti anksčiau čia laiką leidusių lietuvaičių ledsriegį. Palinguojam pritariamai galvom „taip, taip, parnešim“, bet realiai net nesitikim jo ten rasti.

Atėjom. Status kuluaras ir kitų „sportininkų“ ėjimo tempas mane priverčia kaip reikalas paprakaituoti. Eiti savu tempu ir nesistengti jų pavyti nesugalvoju. Gerai, kad nors kelias netolimas. Pro ledą matosi čiurlenantis vanduo. Gražu. Pakrapštom ledą, galvom pakraipom ir nutariam lipti ten, kur grožis ne toks akį veriantis. Pirmas lipa Matas ir randa paliktąjį ledsriegį! Užtai neranda prakaltos stoties, taigi minėtasis ledsriegis sėkmingai įdarbinamas. Sekantis lipa Edvardas, tada Kristina, nusileidžia Kristina, lipa Rūta, nusileidžia Rūta…. Laukti pasidaro taip šalta, kad nebejaučiu kojų pirštų. Pradedu mąstyti apie tai, kad iš tiesų juk nemėgstu nei žiemos, nei šalčio, nei ledo, o apskritai net kalnų nebemėgstu ir jau laikas namo ar bent atgal į namuką karšto vyno gerti. Bet čia gaunu virvę, ledkirčius, kuriais pamojavus sušylu ir staigiai persigalvoju. Kalnai, žiema, ledas – jėga!!!!

Dar kiek palaipiojus vis tik šaltis paima viršų ir nutariam, kad pirmą dieną nėr ko persišaldyt. Kadangi stacionarių kablių nerandam, išsisukančių ledsriegių neturim, draugiškai nutariam, kad svetimo ledsriegio gelbėjimas – svetimų reikalas. Segam į jį diulferį  ir leidžiamės. Paims kita grupė.

Namelyje laukia šiltas dušas, pagaliau atšyla kojų pirštai. Apžiūriu. Gražūs, rožiniai- atrodo sušalimas apsiėjo be pasekmių. Artūrui šiuo atžvilgiu labiau nenuskilo, jis savuosius nušalo. Grįžta kitos grupės, dalinamės įspūdžiais, mėgaujamės vieni kitų kompanija ir, žinoma, Slovakišku alumi. Vėliau laukia paskaita apie lavinas. Nelabai aktualu, įvertinant sniego kiekį už lango, bet kodėl gi ne.

p1020877.jpgDar viena diena. Padarom rokiruotę su gretimu kriokliu diena prieš tai lipusia grupele. Atėję į vietą sutariam, kad šitas krioklys žyyyyymiai geresnis, o ir diena šiltesnė, tad nuotaikos atitinkamai pakyla. Jau surezgėm planą kaip čia pralenkus ankstesnę grupę pakilimų / nusileidimų skaičiumi… o vakare paskaita apie pirmąją pagalbą. Pačiu laiku 🙂 Suprantu tiek- svarbiausia nepamiršti Ketanov‘o. Beje, ledsriegis per visą lakstymą vėl pasitarnauja diulferiui ir sėkmingai lieka tame pačiame lede, tik šiek tiek keisdamas savo poziciją. Jei ką, taip ir pranešim – viskas normaliai, JIS savo vietoj. Tiesiog stebėtina kiek diskusijų gali sukelti viena geležėlė.

Trečios dienos planas- 3K: Kezmarsky, Kolovy, Kozi. Mano grupė eina į Kozi stit. Kadangi ten jau buvau, gėdingai išduodu savo grupės narius ir pasikeičiu vietomis su Pauliumi, kuris geranoriškai sutinka man perleisti savo bilietą į Kolovy maršrutą.

Keltis tenka gerokai anksčiau, bet iš to jaudulio šiaip ar taip nesimiega. 7 valandą užsidėję ciklopus jau žygiuojam link viršūnės. Maršrutas veda per tą patį ledą, kur išgelbėjimo laukia (ir pagaliau sulaukia!) paliktasis ledsriegis. ~80 metrų ledo, toliau ilgas kopimas sniegu. Merginos teisėmis, esu atleidžiama nuo pėdų minimo. Kiti, kas pajėgia, pasikeisdami mina kelią viršūnės link. Ėjimo tempas tiesiog tobulas, palyginus su mano grupe, ir apie vidurdienį (visai nenusivarę) mes jau viršūnėj. Aplink debesys, nieko nesimato, tad galim tik įsivaizduoti, kokie puikūs vaizdai mums atsiveria. Tuo tarpu akys mato kelis apšarmojusius kuoliukus, kurie reiškia, kad tikslas pasiektas. Fotografija 1,  fotografija 2 (ir ką mes jose matysim…), fotografija su rėmėjų „Ekskomisarų biuro“ vėliava, arbata, šokoladas ir leidžiamės. Sniegas kietas, todėl leistis tenka apsisukus veidu į šlaitą. Paėjėjus pakeliu akis į einančius paskui ir nesusilaikau nesusiprunkštus: toks įspūdis, kad kažkas paspaudė „rew“ mygtuką – žmonės lyg ir į viršūnės pusę žiūri, o veiksmas kažkodėl į priešingą pusę vyksta. Šiek tiek palengvėja, kai praeinam stataus apledėjusio sniego etapą. Jau galima ir aplink pasidaryti (tiesa per debesis nelabai kas matosi) ar tiesiog „varnas pašaudyti“. Nusileidimas diulferiu nuo ledo irgi suorganizuojamas efektyviai, nes, vadui liepus, parodom klasę, todėl namelį pasiekiam dar nesutemus. Karštas dušas, karštas vynas, alus, grįžtantys draugai, šypsenos, emocijos, planai sekančiai dienai ir šiltas miegmaišis.

Ketvirtą dieną grįžtu į savo grupę, keliaujam link Svistovkos krioklių. Į mūsų draugišką kompaniją įsimeta tinginys. Miegam ilgai. Artūro grupė išsiskirsto kas sau: Artūras eina su mumis Matą mokyti, Paulius su Pavelu išvis nutaria, kad ledo jiems gana ir lieka ruoštis kiekvienas savo žygiui, likę grupės entuziastai gauna leidimą iš namuko išeiti 10 valandą.  Mes su Rūta iš namuko išeinam tik 9 valandą. Dariaus grupė ir kiti mūsų grupės nariai išėjo kiek anksčiau, turėjom eiti kartu, bet greitai randam sau pateisinimą, kad nėra ten ko šalti prie ledo nuėjus, kol Artūras Matą gyventi, t.y. lipti, mokys. Ir tiksliai, vos nuėjus gaunam virvę, ledkirčius į rankas, „sauga yra“, lipam. Ne tai kad sušalti, net atvėsti po kelio nespėjom. Efektyviai sudėliotas planas :). Pakylam pirmą pakopą ir stebim kaip lipa profai. Iš šalies pažiūrėjus ledas atrodo neįveikiamas. Kažkoks per status palyginus su ankstesnėmis dienomis matytais / liptais. p1020547Profai dirba, ledas laksto į visas puses, tad kai ateina mano eilė lipti, jau yra iškalti puikiausi laiptai. Įsikirtinėjimas vyksta beveik „dry tooling“ principu. Ne taip jau ir neįveikiama. Ateina išsimiegojusi Artūro grupė, susirenka savo vadą ir liekam vieni savo kriokliu džiaugtis. Pirmi entuziazmą lipimui praranda Kristė su Edvardu ir išeina slidinėti, Rūta nusileidžia kalbinti šalia lipančių čekų, tad mes su Matu irgi apsisprendžiam aukščiau nelipti ir keliauti namelio link. Tik prie pat namelio sąžinės balsas visus įtikina, kad 14 valanda yra per ankstyvas laikas pradėti poilsiauti, dar nueinam pasikarstyti (o įvertinus kampą, tikslesnis apibūdinimas būtų „pašliaužioti“) ant mano pirmos kelionės į kalnus metu taip šlovingai įveikto riedulio. Pasikamavę ant jo valandėlę, visi trys, įskaitant mane, liekam nesupratę, kas tame riedulyje tokio smagaus. Vakaro planas įprastas – karštas dušas, karštas vynas, alus…. Tik Pavelas nesudalyvauja šitame renginyje, nes iš savo dienos kelionės į Popradą grįžo tik visiems kietai įmigus. Keistas, keistas žmogus tas Pavelas.

Paskutinė diena. Grupės persiskirsto kardinaliai. Mano grupei nuotaika ledu lipti taip ir negrįžo, Matas veda bernus į Kozi stit (dublis Nr.2). Tarp kitko, antras dublis daug sėkmingesnis už pirmąjį, su tuo mes ir sveikinam naujai užgimusį vadą. Na, o aš gaunu į draugiją Kęstą, į vadus – Artūrą. Sako lipsim stačiu ledu. Keliai jaučia, kad geruoju tai nesibaigs. Ir tiksliai! Prisistatau tiek mėlynių, kad tikrai pajaučiu, jog ATOSTOGOS BUVO! Tuo tarpu Kęstas parodo klasę ir pralipa su apatinę sauga. Prieš tai vos „neužmuša“ manęs be jokio gailesčio kapodamas ledą ir leisdamas žemyn didžiulius jo gabalus. Kažkokio stebuklo dėka nei vienas iš jų į mane nepataiko.

Grįžus į namelį laukia atsisveikinimo vakarėlis, o 9 valandą ryto jau esam pakeliui žemyn. Guodžia nebent tai, kad viskas aplink tirpsta ir šiaip ar taip sąlygos lipimui netinkamos. Paskutinis žvilgsnis į kalnus ir važiuojam namo. Į šiaurę ir žiemą.

Pabaigai. Žinia, tos kelios mėlynės, užpuolusi sloga, nušašusi panosė, varginanti kelionė, pavojai ir kt. nepatogumai nereiškia nieko palyginus su euforija, kurią pajunti kiekvieną kartą pasiekęs naujas savo galimybių viršūnes. Turbūt to mes ir einam į kalnus. Mes – ligoniai. Ir nenorime pasveikti :). Tad vos išpakavus kuprinę pradedu mąstyti – gal vasarą į Chamonix?

Jurgita Visakavičiūtė
Artūras Bazys

Dėkojame grupei už ištvermę, atsparumą šalčiui ir tikslo siekimą bei rėmėjams „Ekskomisarų biurui“ už idėjos supratimą! 
JUNGTINIS ALPINISTŲ KLUBAS.

Žemiau pateikiame keletą nuotraukų, daugiau jų galite rasti Mato galerijoje.

1 komentaras

  1. Rasius

    Smagiai skaitėsi, puiku kad atsiranda daugiau vertikalaus ledo fanų 🙂
    Dėkoju už išgelbėtą ledsriegį. Buvom „užsirovę“, leidomės sutemus per stiprią pūgą..

Komentavimo galimybė išjungta.