Alpiniada Chamonix, kuo ji mums buvo ir kuo liko

Simono Valatkos nuotraukaŠį klubo istorijos etapą geriausia pradėti nuo nuotraukos kairėje… ir tęsti Birutės citata: „…išgyventi savo mažytį asmeninį „Touching the Void“ – ne netikėtai, bet iš anksto žinant, kad taip bus, kad iš baimės sekundės pradės lydytis į vieną neaiškų didelį momentą dar likus gerai valandai iki akistatos su ja – viena iš kažkada įgytų BAIMIŲ… Kai supratau, kad nebegalima daugiau leisti savęs varyti į kampą, apsisprendžiau. Tai aš ją sutiksiu, o ne ji mane… Kiek galiu atvėsinu galvą ir traukiu į dienos šviesą jogiškos praktikos įgūdžius… so-hamaš esu tai… Kvėpuoju…Veikiu…Neįsileidžiu jokių fantazijų.. Atsiriboju nuo to, kas buvo tada kažkada ir kas galėtų būti dabar.. Tik kvėpuoju ir veikiu… Ir..?? Paaiškėjo, kad visa ta baimė buvo tik didelis tuščias, ne vienus metus puoselėtas burbulas.. Ir..??? Ir vėl galiu pasakyti – neįmanoma grįžti iš kalnų ir vėl kažkuo nepasikeitus, ypač kai to labai nori, ir kai taip norisi į kalnus…“

Kaip ir visada ne mes, bet kalnai mums užduoda tempą, į kiekvieną gero oro valandos tarpą spraudiesi tarsi į plyšį su kuprine. Todėl ir poilsio dienas kempinge prisimeni, kaip lietaus barbenimo į palapinės stogą simfoniją. Tačiau jauti vidinę harmoniją, kadangi kopti  suspėji paskui giedrą. Kopi, leidiesi ir vėl kopi, kol staiga netikėtai supranti, kad atostogos jau baigėsi…

O visa istorija prasidėjo nuo poilsio savaitės prieš išvažiavimą, kai baigėme dar pavasarį pradėtas intensyvias treniruotes ir pradėjome „ilsėtis“ – pirkti maistą ir rinkti inventorių, grūsti į kuprines ir dėžes. Penktadienį palikę namus, Lenkiją, Vokietiją ir Šveicariją, atsidūrėme už dviejų tūkstančių kilometrų Chamonix. Ruošimasis kopimams apačioje ant uolų  judėjo ramia tėkme, bet patys kopimai į viršūnes turėjo ryškius „atspalvius“. Matyt, todėl jie ir labiausiai išliks atminty. Pats lipimo stilius buvo aiškus ir konkretus – jei leidžia oras, kyli į viršų, lipi į kalną ir leidiesi žemyn į kempingą poilsiui, nes apačioje skanus vynas.To pasekoje, visos poilsio dienos buvo lietuje. Lipant pirmas dvi viršūnės L‘M ir Petit Charmoz, sistemoje „kempingas – traukinys – pakėlėjas – kalnas“, nesuveikė pakėlėjo grandis, todėl  11 valandą ryto vienai grupei sėdint kavinėje ir kertant sumuštinius su kava, akys norom nenorom krypo kalnų pusėn, žinant, kad dar šiandien teks kopti į viršūnę. Eilės kilimui sulaukta tik 12.30 val.. Tokiu atveju teko kopti greitai ir šypsenos ant viršūnės nuotraukose liko užfiksuotos…  Atskira istorija ir apie lipimą į Aiguille du Peigne. Tai klasikinis IV sudėtingumo kategorijos uolinis Alpių maršrutas. Išvakarėse pakilus į nakvynes atsivėrė vaizdas kaip žieminiame atviruke – po intensyvaus lietaus virš 2500m viskas užsnigta. Todėl sekančios dienos kopimas iš uolinio su kiekvienu metru pradėjo virsti į „miksą“, kol apledėjusias sieneles reikėjo pralipinėti plyšiais zigzagais, kuluaruose lipti su „katėmis“,  viena ranka nuo uolų valant sniegą, o kita dirbant su ledkirčiu. Deja, praėjus ilgiausią maršruto dalį ir likus 2-3 virvėms iki viršūnės, varpai išmušė kritinį laiką, kai reikia sukti atgal. Palapinės mus pasitiko jau tamsoje. Bet jos buvo netuščios, Živilė, Alfredas ir Valdas jau buvo sėkmingai įkopę ir nusileidę iš Mont Blanc du Tacul viršūnės.  Taigi, visi darbai ne veltui.

Nusileidimas ir, visos komandos sprendimu, kilimas sekančią dieną į Couvercle nakvynes, kopėčios, kuriomis lipant klaidų daryti negalima, ir paskutinis šimtas metrų tako bei  karštos kakavos vakarienė. Jau darosi keista – visų nuotaika gera, pervargimo požymių vis dar nesijaučia. Visgi bėgiojimas į Trijų kryžių kalną Vilniuje duoda savo rezultatą.

Le Moine… Vienuolis… AD sudėtingumo kategorija. Alpinizmo įgūdžių lavinimo klasika Alpėse. Trečią valandą nakties lyja, ketvirtą lyja, prieš šešias, kai tik įmingame lietus nustoja. Kol pusę aštuonių išeiname, jau ir uolos džiūti pradeda. Rimtam maršrutui jau vėloka, bet trauktis nėra kur. Ledynas, Pietinės sienos traversas, metras po metro judame link pietinės keteros. Uolų bateliai kuprinėse, viską darome su alpinistiniais batais, kur įmanoma ryšiai juda vienu metu. Turime judėti greitai, nes valandos „krenta“ viena po kitos. Ketera atsipalaiduoti neleidžia, IV s.k. plyšys virš bedugnės, kur kiekvienas gali pasitikrinti savo kūno balanso savybes, sienelė 5c, uolų bateliai jau puikiai atlieka savo paskirtį. Po šios sienelės  tampa konkrečiai aišku, kad kelias nusileidimui tik per viršūnę – grįžti ketera absoliučiai nelogiška ir nakvynė kalne būtų garantuota. Turime spausti iki galo, nors oras ir matomumas prastėja, kartais jau vienas ryšys nebemato kito, virš nosies tik ketera. Virvė, kita, sudėtingumas mažėja, jau galime lipti vienu metu… viršūnė. Pora minučių debesyse atsiveria vaizdas kaip iš atviruko – aplink Grandes Jorasses, Les Courtes, Les Droites, Le Verte – garsieji Mont Blanc masyvo palydovai. Bet tai tik porai minučių. Penkios vakaro, matomumo nėra, negalime atitrūkti nuo keteros, o namo norisi. Diulferiai, lentynėlės, diulferiai, vėl lentynėlės, kol atrandame lipimo viršun link keteros kelią, juo leidžiamės kiek galima greičiau žemyn, kad numestume aukštį. Bet temsta greitai, jungiame prožektorius, kad vienas kitą matytų kaip orientyrą, todėl posūkio ir diulferio Pietinės sienos traversui neprašauname. Na, o sienos traversas ir nusileidimas stačiu ledynu, iš apačios žiūrint , kaip „naktinių vabalų paradas“ , kažkodėl primena Pink Floyd „Sienos“ animacinių personažų herojus. Pasirodo, kad pati skaniausia vakarienė antrą valandą nakties. Viršūnė yra !

Valdas tuo metu sprendė dilemą Goutier refuge esant blogam orui ir vėjui – pasukti atgal su dviem trečdaliais ar kopti aukštyn su vienu trečdaliu alpinistų. Visgi viršūnės trauka ir geros aklimatizacijos pojūtis nugalėjo. Po keturių valandų paaiškėjo, kad sprendimas buvo teisingas – nuo viršūnės vienintelis teisingas kelias, tai kelias vedantis į kempingą. O tada jau galima pasakyti – viršūnė yra !

O šį klubo istorijos puslapį geriausia baigti Henriko mintimis: …“ manau, kad šiais metais pora savaičių Chamonix man davė daug visomis prasmėmis. Buvo labai įdomu eiti tuo pačiu maršutu, kuriame prieš dvejus metus aš savyje atradau alpinistą, bei įvertinti kaip pasikeitė mano fizinė ir psichologinė būsena, požiūris į kalnus ir net vertybės per  tokį pakankamai trumpą laiką. Iš kitos pusės, gamtos grožio ir mano pojūčių amplitudė šiemet dar daugiau prasiplėtė :  nuo karštos saulės, nusileidus iš kalnų į Chamonix ar apžiūrinėjant Salanches miestelio grožį, iki apledėjusio Lac Bleu ežeriuko, kai pasikėlėme šalia jo įsikurti, ar apsnigtų bei apledėjusių Peigne viršūnės prieigų, bekopiant į viršūnę. Ir, žinoma, prie viso šito, puiki draugija – patikima komanda lipant ir šauni kompanija vakarojant stovykloje :)“ … ir nuotrauka kairėje.

Artūras Bazys

Daugiau įspūdžių Simono Valatkos, Birutės Bartusevičienės, Rasos Dargužaitės ir Andriaus Kaučiko nuotraukose, žemiau: