Žieminio alpinizmo pradžiamokslis: 2 savaitės atradimų

014 …2 valanda nakties: žadintuvas, vienas po kito nušvintantys ciklopai, rengimosi paskubomis garsai… Atsisėdu antrame gultų aukšte ir užgniaužus kvapą stebiu beveik siurrealistišką vaizdą, kurį matau pro pravertas duris gretimam Argentiere refuge kambaryje… Ką tik buvęs pilnas miegančių vyrų kambarys, dabar pilnas vaiduokliškos ciklopų šviesos ir judančių figūrų, kurių kiekviena tiksliai žino, ką dar turi nuveikti, ir tiesiog mechaniškai atlieka jau nušlifuotus ir įprastus veiksmus. Vyrai, tarsi senovės karžygiai, žvanga ant savęs kabindami geležis, dar kartą greitu žvilgsniu peržiūrimos atotampos, ledsriegiai, karabinai; po to, lygiai taip pat atsakingai, į kišenes sukišami energetiniai ginklai – batonėliai, šokoladukai ir asmeniškai atrastos gudrybės… Arbata, negalvojant, ar norisi, nuryta košė, sėkmės palinkėjimai, ir vienas po kito – į tamsą. Į atsilaisvinusias vietas ant gultų suguža tie, kurie turi dar porą likusių valandų miego (tai atrodo tiesiog beprotiškai daug). Namelyje nusistovi tyla… Tyla prieš dieną, kuri visiems išėjusiems bus labai ilga. Visi žinom, kad mums tai bus svarbiausia šių dviejų savaičių diena. Viskas dalinsis į „prieš“ ir „po“. Ir bus daug pirmų kartų:). Bet apie viską iš eilės… Ir jei pačia pradžia laikyti kiekvieno asmeninius motyvus, kurių dalis yra panašūs, dalis, neabejotinai – skiriasi, tai Vadimo suformuluotieji puikiai atspindi, kokia marga ir nerimastinga kompanija šįkart susirinko…

Techniniu alpinizmu susidomėjau prieš kelis metus, kai į mano akiratį pateko Mark Twight knyga „Extreme Alpinism. Climbing Light, Fast and High“. Buvau sužavėtas požiūrio į alpinizmą kaip į būdą pažinti pasaulį, pažinti save, praplėsti savo galimybes. Toks požiūris skyrėsi nuo įprasto, dominuojančio mūsų visuomenėje: techninis sportas arba užsiėmimas, trokštantiems ekstremalių išgyvenimų. Kalnai, kelionės kalnuose mane traukė seniai, bet čia papildomai sudomino menas mokėti atsekti ir atskleisti savo galimybes, kai viskas yra labai plona: ir stataus apledėjusio šlaito gravitacijos jėga, ir žmogaus jėgos, priversto dirbti fiziškai non-stop keliolika valandų ir, svarbiausią, visą laiką palaikyti maksimalią koncentraciją. Ne tik fizinio ir psichologinio ištvermingumo galimybes, bet ir komunikacines: mokėjimas bendrauti su ryšio draugais ir justi aplinkinę gamtos stichiją. Ekstremalu? Galbūt. Bet toks yra kelias: pajusti ar pamatyti esmę mes galim tik tada, kai nesam apsikloję ar apsivynioję storais minkštais užvalkalais. Ryšys su tikrove turi būti apčiuopiamas. Žinoma, teisybės galima pasiekti skirtingais keliais, bet žmogaus likimo, nuosavų ketinimų bei išorinių aplinkybių derinys kiekvienam skiria unikalų maršrutą  /Vadimas/

Taigi vasario 7 d., Chamonix, susirenka mūsų 7-ukas, o mūsų antraisiais namais porai savaičių tampa jaukus ir neformalus Ski Station.

1 diena (02.08)

Puiki diena ant Argentiere ledų! 20 min autobusu, 15 min pėstute ir jau matuojamės ledkirčius, gaivinam įgūdžius, jaukinamės virves, o už nugaros saulėje švyti kalnai… Paradoksas – ir taip žiema, o viską darai, deja, nuolat tik šiaurinėse pusėse:). Artūras greit sumotyvuoja sunkiausią dalį pralipti pakartotinai, ir „namo“ grįžtam kaip ant sparnų.

2 diena (02.09)

Nakčia mano euforija sudūžta į šipulius, darosi kažkas negero… Ryte visi laimingi pusryčiauja, o aš negaliu net pažiūrėti į tą košę. Šiandien – aklimatizacinis užkilimas savo kojytėmis iki Lognan keltuvo (1972 m), ten turime rasti ledo krioklį, kuriuo norint lipti, pirmiau reikia nudiulferuoti žemyn. Kylame slidininkų trasa iš Argentiere. Nežinau kokios spalvos trasa tai buvo, bet man ji buvo juodai žalia, išvis neįsivaizduoju kaip ten užlipau. Pažiūrėjus, kaip ramiai kojas kilnoja bendražygiai (ką jau kalbėti, kad būdama vienintele moterim vyrų komapanijoj ir taip jaučiau vidinį spaudimą netapti stabdžiu), apimdavo jau ir visai gūdi neviltis… Radom ledą. Teko prisipažinti, kad jei nusileisiu žemyn, tai nežinau, kas mane užkels aukštyn. Patikėjo. Laukiu, kol pasirodys pirmasis pralipęs, šaltis purto be perstojo, širdis lipa lauk, kyla temperatūra, pykina, atsitupiu ir pradedu užmiginėti… Sulaukiu išlipančio Artūro, įsitikinu, kad viskas OK, ir bėgte žemyn. Štai ir pirmas “pirmas kartas” – tokia sunki aklimatizacija, kokios nėra buvę… Saviškių rūpestis ir kovinės dvasios palaikymas, beje, buvo laaabai svarbus “aspirinas” – atvejis, kai jautiesi laimingas, likdamas kitiems skolingu… Grįžusių vyrų veidai tokie patenkinti, kad kambarys nušvinta – naujai išbandytas krioklys puikus, 50 m stačios švarios ledo sienos ir pakankamai pastangų bei virpulio, kad sulipti atgal.

3 diena (02.10)

Dar viena diena aklimatizacijai – pakilimas Montevers traukinuku (1913 m), prasiėjimas Mer de Glace ledynu ir pasilaipiojimas iki refuge d‘Envers des Aiguilles. Ačiū Artūrui ir Matui, įtikinusiems mane, kad gulėjimas susisukus lovoj šiuo atveju – ne tas vaistas:) Pirminis planas buvo, kirtus ledyną, užkopti iki vakarinės Dru sienos, tačiau šiemetinė keistoji žiema Alpėse (trečia savaitė šviečia saulė ir nesninga) iškart jį pakoregavo – ten kur leisdavosi slidininkai, dabar boluoja pliki akmenys ir uolos… Ką gi, vasarą uolinį maršrutą teko lipti su ledkirčiais ir katėm, o dabar tenka ieškoti šiaurinių sienų, kur ledas ir sniegas nugarinti minimaliai. Tad einam pasismaginti ant užsnigtų ir apledėjusių kopetėlių. Vasarą lipusieji legendinėmis kopetėlėmis link refuge du Couvercle, dabar gali tiesiog supratingai vieni kitiems šypsotis… Lipant, veriasi ledyno toliai, o tolstant pasaulio šurmuliui net dangus atrodo mėlynesnis… Geruma… Vakare Artūras parodo tokį maršruto Argentiere ledyno rajone aprašymą, po kurio mes (tikrai visai nesitarę!) tylom vienas po kito atsiduriam virtuvėj, ir vadas po kurio laiko ateina mūsų ieškoti su žaliom 3-jom 9-riom… „This is one of the greatest ice routes of the range, and this for the two reasons: first the series of very steep ice pitches at the top of the first third of the face, and second the sustained angle of the face, an angle which never lessens. …The finest is the Swiss route…; …it is also the most difficult“. Teoriškai pradedami svarstyti kiti variantai, tačiau akivaizdu, kad mantra „Les Courtes – North face – Swiss route“ pradeda suktis visų galvose…

4 diena (02.11)

Poilsio diena!!! Ilgi pusryčiai, o toliau kas kam – koja už kojos miestelio gatvėmis, sportinės įrangos parduotuvėmis, porą valandų „mūsų kavinės“ (vasarinės alpiniados dalyviai žino, kas tai:)) lauko terasoj su kavos puodeliu, bandele, veidu į saule ir vaizdu į Mont Blanc… Orų prognozės svarstymams, dėl galimybės leisti sau dar vieną kitą dieną aklimatizuotis, vietos nepalieka – gerų orų langas netrukus užsidarinės, tad vakare laukia šturminės kuprinės „šturmas“ – tilpti turi viskas, ko reikia trejoms dienoms, dvejoms nakvynėms ir kopimui. Galandam kates ir ledkirčius, vyksta burtai su įranga… Paskaitom kitoj knygelėj trumputėlį maršruto aprašymą, kuris prasideda fraze „The best route on the face“. Nutariam, kad šis aprašymas daug teisingesnis. Tuo tarpu aš nuožmiai kovoju su kylančia panika – mano pusryčiai tebekeliauja į šiukšlių kibirą, vakare – tik minimaliai geriau, o kojose pamažu atsiranda silpnumas… Su pavydu žiūriu į „savo vyrus“, kuriems – kad nors kas, ir jų vakarais suvartojamo maisto kalnus…

5 diena (02.12)

Kylam keltuvu iki Grands Montets (3275 m), kur mus pasitinka fantastiška žiemos sukaustyto ledyno ir kalnų panorama, leidžiamės žemyn iki Argentiere ledyno ir juo vėl kylam aukštyn iki refuge’o (2771 m). Šiuo metu namelis neveikia, nešildomas ir nėra elektros, tačiau įėjimas bei keli kambariai palikti neužrakinti, o ant gultų – netgi čiužiniai bei antklodės (bei nemažai nereikalingo maisto). Savaitgalį alpinistinis gyvenimas verda, liaudis renkasi iki vėlaus vakaro (kas ateina prieš kopimą, kas jau grįžta iš jo), o už kelių valandų prasideda naktiniai išėjimai į maršrutus. Namelis pietiniam šlaite, tad pagaliau gaunam progą pasimėgauti saule ir jos atokaitoje užsiimti laikui imliu procesu – sniego tirpdymu. Laikas priimti galutinį sprendimą – kas lipa ir kur lipa. Pirmiausia tai reiškia – kiekvienam asmeniškai priimti šį sprendimą… Visi stovim ir žiūrim į priešais mus kitoj ledyno pusėj stūksančias šalčio ir ledo sukaustytas akmenines sienas. Iš pradžių žiūrim tiesiog be žado. Nuo šalčio mėlyna sienų didybė žvelgia į mus. Kiekvienas iš mūsų turim tylų dialogą… Akivaizdu, kad turintys galimybę išbandyti vieną gražiausių ir sunkiausių maršrutų šitame ledyne – Les Courtes (3856 m), Swiss route (D+, IV kat.), būtinai turi tai padaryti, kiti variantai nebesvarstomi… Tačiau pradėjus lipti iš esmės kelias tik vienas – iki viršūnės, maršruto peraukštėjimas – 800 m, o vienintelis įmanomas nusileidimo kelias atgal į šį ledyną (šiaurės rytų siena) yra ne mažiau sunkus.

Pakilus į aukštį, man vėl negera ir silpna, tad sprendimą priimti užtrunka kokią 1 sekundę. Į Artūro klausimą ar lipa, „daugiakalbis“ Aurimas savo stilium išsamiai atsako: “…nu…jo“; gimsta dar vienas sekančios valandos juokelių objektas. Vadimas blaškosi kokią valandą, bet, galų gale, irgi apsisprendžia, tad rytojaus planas toks: pirmas ryšys lipa trejetu – Artūras, Andrius ir Vadimas, antras ryšys lipa dvejetu – Matas ir Aurimas. Aš ir Algimantas lipam į Aiguille d‘Argentiere, Milieu ledynu (II kat., PD+). Po dvigubos aspirino dozės su Algimantu iškeliaujam apžiūrėti maršruto pradžios, o grįžę, randam nepasikeitusį vaizdą – vyrai grupelėm stoviniuoja lauke ir hipnotizuoja savo maršrutus. Taip, kopimas prasideda ne priėjus maršrutą, bet gerokai anksčiau… Nuo idėjos, maršruto aprašymo ir apmąstymų, nuo tylos išvakarėse tvarkant įrangą, paskutinių pasitarimų, žiūrėjimo į laukiantį kalną ir prisistatymo jam… Vos nepamiršau – prieš visa tai dar būna daug treniruočių:). Negaliu atsižiūrėti kaip kiekvienas šiek tiek skirtingai tai daro, kaip tai atskleidžia skirtingus žmonių tikslus ir motyvus, ar tiesiog charakterį… Fiksuoju galvoj mintį kada nors tam skirti daugiau dėmesio… Matas stovi paskendęs visiškoj tyloj, Andrius po kurio laiko suformuluoja: „jaučiu virpulį, bet ne baimės, o lyg prieš išeinant į sceną:)“, Artūras tikrina ir pertikrina įrangą. Nuo to vakaro kalną matom mintinai vos užsimerkę. Temsta, šaltis jau kaip reikiant, nuo 18 val. namelyje visi gulas miegoti…

6 diena (02.13)

Mūsiškiai su pagrindiniu srautu išeina apie 3 val. nakties, mes su Algimantu keliamės 5 val. Skubu į lauką suskaičiuoti „jonvabalių“, jau pakibusių įvairiam aukštyje priešais juoduojančiam sienų masyve. Tyla, žvaigždės ir šaltis… Greit surandu 5 mūsų jonvabalius ir jau visą dieną mintimis lieku kartu su jais. Sėkmės, vyrukai:)

Kol prieinam savojo maršruto pradžią, išaušta. Iki bergschrund – tiesiog intensyvus fizinis darbas, po jo – itin intensyvus fizinis darbas. Kas galėjo pagalvoti, kad Alpės žiemą taip mažai bendro turi su Alpėmis vasarą… Atrodo, kad būtume ne 3,5 km aukštyje, bent kokiu 1 km aukščiau, o dar tas šaltis… Nuolat nejausti atšalusių rankų ar kojų (ir tai – neįtikėtinai geru oru, koks teko mums…) – normali būsena. Bet kuris priėjimas prie maršruto – atskiras sunkus darbas.

Matom paliktas stotis, keli iš kartu lipančiųjų – susirišę, tačiau ledo/sniego stovis toks geras, kad mes su Algimantu nusprendžiam negaišti laiko. 13 val. – Argentiere viršūnė (3902 m), spragsintis nuo aukščio pakaušis, neįtikėtina panorama ir pusvalandis draugiškų šveicarų kompanijoj. Žiūriu į Les Courtes – kažin, kaip sekasi mūsiškiams… Kitą dieną paaiškėjo, kad mes į viršūnę sulipom tuo pat metu kaip ir pirmasis ryšys, ir panašiai vieni apie kitus pagalvojom – nenusakomas jausmas..! Žemyn leistis, pagaliau išlindus saulei – vienas malonumas. Jau netoli namelio, pagaliau pamatau kažką ant Les Courtes. Puolu fotografuoti ir nagrinėti. Tikrai taip – dvi musės, be 5 minučių ant viršūnės, laikas – 15.12. Nusprendžiu, kad ten antrasis mūsų ryšys – Matas ir Aurimas…

Grįžus, užsiimu sniego tirpdymu ir Les Courtes hipnoze… Sutemus, keli namelyje dar likę žmogeliai eina miegoti, man sunku rasti sau vietą. Apie 21 val. prie Les Courtes prasideda veiksmas – matau ciklopus, besileidžiančius žemyn, vieną– nejudantį šlaite, bet vienos švieselės tai trūksta! Atskrenda malūnsparnis ir akivaizdu, kad bando „nejudantį ciklopą“ (ir kažką esantį su juo?) paimti. Širdis kulnuose, laikas sustoja… Išvada vienintelė – kažkam iš mūsiškių kažkas nutiko… Sraigtasparniui niekaip nesiseka, jis sustingsta, šviečia į laukiančius šlaite, vėl skrenda ratą virš ledyno, visa tai – tyloj po šaltyje mirgsinčiom žvaigždėm… Po ketvirto rato matau, kad švieselė šlaite dingo. Šalčio nebejaučiu, stoviu su ciklopu ant galvos, tikiuos, kad grįžtantys matys… O jie juda taip lėtai!!! Kartu lauke atėjęs pastovi tai vienas iš lenkų, tai angliškai nekalbantis italas… Priartėjus švieselėms, nebesuprantu – pirmiausia, matau žmogaus siluetą be ciklopo. Šis neranda, kur takelis į namelį ir blaškosi akmeninės sienos papėdėje. Atrodo, kad su savim kalbasi rusiškai, tad šaukiu Vadimą, tačiau siluetas nieko neatsako, iš judesių matau, kiek jėgų jam kainuoja paskutiniai metrai… Pagaliau randa takelį, priartėja, ir taip – tai Vadimas! Pirmom akimirkom sunkiai su juo susišneku… Kažką pasakoja apie prakritimą nuo keteros… Pagaliau išgaunu iš jo, kad mūsiškiai visi sveiki, kad tai su kitais atsitiko nelaimė, ir džiaugsmo banga trenkia per galvą – suprantu, kad nelaimė juk vis tiek kažkam įvyko, bet… Bet mūsiškiai visi sveiki gyvi… Tiesiog Vadimo ciklopas buvo pamestas… Sekantis, tiesiogine to žodžio prasme, atsvirduliuoja Matas ir įsitveria Vadimo kuprinės. Žiūriu, netikėdama savo akimis – iki šiol nebuvau mačius taip išsekusių žmonių… Grūdamės į namelį, kaičiam vandenį, traukiam maistą, prasideda šnekų griūtis. Duryse pasirodo Artūras pilku veidu, o pirmi žodžiai – kaip jums sekės, ar viskas gerai, ar sulipot… Vos nesusigraudinu – kokia čia kalba apie mus, kai iš džiaugsmo, kad viskas gerai, noris kiekvieną grįžusį pačiupinėti ir įsitikinti, jog tikrai taip… Andrius, Aurimas… Dieve, kaip gera…:) Riba tarp to, kad viskas blogai ir viskas gerai, tokia reliatyvi ir slidi… O visų įspūdžiai ir po poros savaičių dar tokie gyvi…

Dar ilgai mintyse išliks vaizdas kalno, kurį planuojame šturmuoti ateinančią naktį ir aplink besibūriuojantys draugai bendrakeleiviai, taip pat tyloje spoksantys į priešais stūksančią sieną, studijuojantys maršrutą ar tiesiog būnantys su savimi ir kalnu. Sunku nusakyti tą jausmą, kuomet gurkšnoji šiltą arbatą užsimetęs pūkuotę, stovintis tik su apatinėmis „golgotkėmis“ ir tapkutėmis, nes likusius drabužius bei batus pakabinęs ant vinies džiovini, o priešais tave stovi siena. Tokia aukšta bei didelė, kad nesupranti toli ji ar arti. Jauti ir nerimą dėl būsimo kopimo, ir džiaugsmą, kad randi pasitikėjimo savo jėgomis. Kas tikrai nekelia abejonių, tai saulėtas bei giedras oras ir tokios pat prognozės. Dar vieną kitą akimirką reikia pabūti, o tada jau ruoštis rytdienai, kuomet nebus laiko giliom mintim, liks tik darbas.  /Matas/

Lipau, lipau, padusau, bet vis tiek lipau, užlipau, nulipau ir laimingas paršliaužiau…:)  /Aurimas/

Man kelionės tikslas buvo išsiaiškinti, kas tas žieminis alpinizmas, dar ir viliantis, kad patiks. Pamenu, atėjus i Argentiere refuge’a ir pirmam plane pamačius tai, kas vėliau paaiškėjo esant Droites, išlindo mintis: „negi į šitą reiks lipt?“ Pasitikslinus, Les Courtes „pasislinko“ kiek i kairę. Iškart palengvėjo!:) (Birute, kitą žiemą į Droites juk norėtum, ar ne??). Aišku, kopiant lengva nebuvo (leidžiantis tas jausmas kažkodėl tik stiprėjo), bet taip juk ir kaupiasi patirtis.  /Andrius/

…taip, Andriau norėčiau… Ir dar – į Domino, Petit Viking maršrutu…

Ant viršūnės prabuvome iki 14 val. Norėjome sulaukti Mato ir Aurimo. Tačiau jų nesimatė, ir nusprendėme pradėti ieškoti kelio žemyn. Nusileidimui buvo numatytas kitas maršrutas, paprastesnis, tolygaus statumo sniego šlaitas. Pradėjome leistis į kitą pusę, rytine ketera, link nusileidimo maršruto. Ši ketera per pastarąsias 2 savaites gaudavo nemažai saulės, ir sniego liko tik siaura juostelė ant briaunos, o šlaitai į abi puses ištirpo, išlindo chaotiški uoliniai nuobirynai. Ėjome susirišę, atsargiai. Tačiau paveiktas raminančios šildančios saulės, pusinio atsipalaidavimo ant viršūnės, savaime suprantama – nuovargiu (ir, įtariu, dar kažkuo), padariau vieną netikslų žingsnį: pastačiau koją ten, kur neturėjau statyti. Plonas sniego sluoksnis, o po juo – tuštuma. Apgaulingas sniegas nedavė įsikirst su ledkirčiu, ir tą pačią sekundę suvokiau, kad čiuožiu ar skrendu tarp uolinių luitų žemyn. Milisekundės, bet smegenys sugeba išanalizuoti, kontempliuoti nemažai informacijos: „kažkaip tai ne laiku“, „kategoriškai nepatinka plyštančios materijos (kuprinės ar drabužių) garsai“, „draugai turės su manim problemų“… Staiga kritimas sustojo. Sugebėjau atsistoti ant kojų, apsižiūrėjau. Mane sustabdė virvė iš Andriaus pusės. Pralėkiau kelis vertikalius metrus. Atrodo esu sveikas. Ir net kuprinė vis dar yra ant pečių. Kai išlindau į viršų, ant keteros, sužinojau, kad Andrius spėjo laiku šokti nuo keteros į kitą pusę. Tai išgelbėjo mane ir mūsų ryšį…  /Vadimas/

Ketera kaip ketera, ja galima atsargiai leistis ir nesusirišus virve, bet ant viršūnės vidinis balsas pakuždėjo „…eime su virve, bus ramiau…“. Praėjau pirmas tą vietelę, kur sniego ketera ypatingai susiaurėjo, dar praeidamas pagalvojau – čia subtilu ir klaidų daryti negalima. Pasileidęs šiek tiek žemyn atsisukau ir… pamačiau slystantį Vadimą, tuo metu Andrius šūktelėjo: Man šokti? Šok, – riktelėjau. Rankos judesys automatiškai užfiksavo virvę per akmenį, bet Andrius šoktelėjęs į kitą pusę keteros dar greičiau sulaikė Vadimą. Klasikinis partnerio gelbėjimo metodas einant ketera suveikė puikiai… Tai buvo leidimosi pradžia, nekalbant, kad buvo likę 700 m, kuriuos reikės leistis priekiniais kačių dantimis, veidu į šlaitą dar 7 valandas…  /Artūras/

7 diena (02.14)

Rytas rojuje!!! Iš laimės netelpam kailyje. Valgom valentinines šokoladines širdeles, Aurimas sako, kad pirks bėgiojimo batus su kuriais galėtų bėgioti ir žiemą:). Matosi, kad ir visi kiti iš naujo permąstom savo treniruočių planus… Les Courtes iki pusės užtrauktas debesų, bet žemyn ledynu iki Lognan keltuvų stoties mus dar lydi saulė. Leidžiam sau vis sustoti, pasigrožėti, fotografuojamės ir krizenam. Visą dieną klausau pasakojimų apie kopimą ir žemyn nusileidžiu tiesiog perpildyta pasididžiavimo saviškiais. O apačioj – ahhh… – dušas, šilta Ski Station virtuvė, vynas, lova…

8 diena (02.15)

Poilsio diena Chamonix stilium ir pietūs „mūsų picerijoj“ (dar vienas kodinis pavadinimas iš vasarinės alpiniados). Vyrukų suvalgytas picos kiekis pribloškia…

9 diena (02.16)

Visuotiniu nutarimu vykstam laipioti Argentiere ledais. Man savijauta gerėja su kiekviena valanda, nebesitveriu savo kailyje, ir štai jis! Mano pirmasis ledas, praliptas su apatine sauga…! Nesuprantu, kas pasikeitė, bet pradedu ne tik galėti, bet ir matyti būsimus metrus, ir planuoti, ir skaičiuoti ledsriegius, ir net girdėti Artūro pamokymus (dėl atsižvelgimo nesu tikra…). Adrenalinas muša per ausis taip, kad nieko nebejaučiu, sulipu su kuprine ant pečių iš kurios taip ir pamirštu išsiimti virve… Vyrukai irgi laiko veltui neleidžia, tik kelia įtarimą nutilęs Andrius. Ryt planuojam kilti į Aguille du Midi (3842 m) ir ten dviem ryšiais lipti du skirtingus Triangle du Tacul maršrutus, tad ledo pramogas baigiam pakankamai anksti. Po vakarienės Andrius praneša, kad ryt niekur nelips, nes… susirgo… Peršalimas. Ką gi, dosniai dalinam Andriui patarimus kaip sveikti, keičiam planus ir įrangos komplektaciją. O tada ir Vadimas pasisako dėl prastos savo savijautos – nuovargio perteklius. Les Courtes kaina..! Sprendimas toks: Matas su Aurimu ir Algimantu eina lipti arba Chere Gully maršruto (II kat., 4), arba Contamine-Grisolle (II kat., AD), Artūras ir aš – Babylone circus, apie kurį mįslingai teparašyta, kad „this small rock triangle has been climbed by many different routes during training or selection courses for guides“. Kadangi jis sudomino Artūrą, įtariu, kad man jis bus 10-kart įdomesnis:)). Pakėlėjai žemyn leisti baigia anksti, tad planuojam prabangią nakvynę Aguille du Midi stoties tualete.

10 diena (02.17)

Aguille du Midi pasitinka tokiu šalčiu, kad ausys raitos. Jos taip pat dar ir zyzia (aukštis…). Net saulė atrodo pabalus, jausmas – truputėlį lyg kosmose… Nors pakilom pirmu pakėlėju, bet valandų jau nemažai, o diena trumpa, tad šokam kas ant slidžių, kas ant sniegžengių, ir bėgam prie maršrutų. Keista, kad be mūsų laipiot nusiteikę tik dar 2 prancūzų gidai, kurie irgi nueina prie Chere Gully maršruto, o mes su Artūru tuo tarpu pradedam savąją Babilono įdomybę. Kol išleidinėju Artūrą su pirma virve, matau pro mus grįžtančius Matą ir Aurimą – tiek jie, tiek gidai vienareikšmiškai nusprendžia, kad maršruto stovis blogas, vietoj ledo – beveik tik plikas akmuo. Kadangi Algimantas dėl šalti pradėjusių kojų mūsų kompaniją jau palieka, Contamine-Grisolle lipti eina jau tik Matas su Aurimu. Mūsų maršrute ledo irgi nelabai likę, laukia grynas miksas. Pirmą virvę Artūras kabina 1,5 val., ir aš puikiai suprantu, ką tai reiškia. Kol galiu pradėti lipti, nebejaučiu nei rankų nei kojų, pats geriausias draugas – kuprinė ant nugaros. Na ką, tikrai nebuvau lipus tokio maršruto… (vėl pirmas kartas!). Po neigiamos atkarpos pralipimo pradeda atšilti dešinė plaštaka, ir kai iki stoties telieka pora metrų, stoju ir apsikabinus ranką atlieku intensyvius kvėpavimo pratimus. Vis tik pasiseka nepasiašaroti. Jomajo, kokia gerrruma….. Antra virvė. Nuo šalčio purtausi taip, kad bijau, jog neišgirsiu jau už kampo dingusio Artūro. Palaikau save svajonėm apie šildomą stoties tualetą, kuriame anksčiau ar vėliau šį vakarą atsidursim. Virvė pradeda vaikščioti pirmyn-atgal, pirmyn-atgal, ir dar kartą išduodu-surenku… Ohoho… Kai atlipu, Artūras pagaliau šypsos ir klausia, ar neturiu noro diulferiuoti žemyn. Iki viršaus – mažiau nei virvė, bet jau vėlu ir be to ore pakimba idėja – o ką, jeigu spėtume į paskutinį keltuvą??? Kai nusileidžiam, atskuba ir Matas su Aurimu, kuriems kilo tokia pati mintis:). Jie smagiai sulipo dalį maršruto, o gidai juos informavo, kad leistis iš Triangle du Tacul normaliu leidimosi keliu šiuo metu pavojinga, tad patenkinti priimtu sprendimu skubam atgal. Tas nelemtas kelias atgal į Aguille du Midi stotį…! Ta ketera…! Kiekvienas liekam savo kančiose. Kurį laiką su manim lipa Aurimas, kuris žiovauja ir sako, kad jį ima miegas. Taip, oro trūksta pasiutusiai… Ant keteros nukrenta katė, kol užsidedu ją su kuprine ant pečių, praeina visa amžinybė, atsitiesus akyse sužimba žvaigždės. Neįtikėtinai greitai vakarėja, šąla, metrai aukštyn slenka vis lėčiau… Matau, kad viršuje blaškosi pirmas užlipęs Matas, kyla įtarimas – o negi dar nepavėlavom į keltuvą??? Paskutinius 20 metrų mano kuprinę užneša Matas, Artūras sako: „greit greit“, man bloga, bet sako – tuoj bus gera, o tarnautojai laukia paskutinę minutę, kad mus kartu pasiimti žemyn… Pusė minutės, ir mes jau už ką tik užrakintų durų, dar pusė minutės – ir mes kelte su paskutiniais darbuotojais… Grįžta sąmonė, ir mes vienas kitam taip šypsomės, kad vos neplyšta žandai:)

Kažkas man atiduoda iki keltuvo atneštą kuprinę, kažkas – kates, kažkas – lazdas. Argi ne gėris keliauti su tokiais vyrais?? Tik nusileidus Chamonix suvokiu, kad tai buvo išties ypatinga, retai pasitaikanti diena, kai buvau viską viską pamiršus, visą pasaulį, visą gyvenimą, tik savo vardo – ne (…vis girdėdavau…) ir to šilto Aguille du Midi tualeto…

11 diena (02.18)

Paskutinių kalninių norų diena. Artūras su atsigavusiu Vadimu bei Algimantu eina laipioti Argentiere ledais, Matas ir aš – Chamonix uolom (oras leidžia tikėtis puikių sąlygų pietinėj uolų pusėj), su tikimybe, kad prisijungs Aurimas ir pradėjęs sveikti Andrius. Saulutė plieskia, uolų siena net alsuoja šiluma. Po žieminio laipiojimo dienų viskas atrodo neįtikėtinai lengva – jokios įtampos, kad sušalsi ir būtinybės skubėti, triskart mažiau drabužių, nėra kuprinės ant pečių, rankas tiesiog sunku atitraukti nuo šilto akmens… Ateina mūsų kompanionai. Andrius sunkia galva pralipa vieną virvę ir nusprendžia: vis tik dar ne jo diena. Aurimas po vakarykščio Aguille du Midi irgi nedega norais, tad paliekam vyrukus saulės vonioms ir apturim kelias valandas smagumo. Matas kantriai saugo mane ir leidžia patirti nerealų malonumą… Ten, kur vasarą nedrįsau su apatine sauga lipti laipiojimo bateliais, dabar lipu su alpinistiniais batais (dar vienas pirmas kartas..?) … Štai ir „grįžta“ treniruotėse praleistos valandos, o paskutinį impulsą vis tik, įtariu, mįslingu būdu suteikė pirmosios savaitės pasikankinimai (nieko nebūna be tikslo?)… Ir, be jokios abejonės – geri bendražygiai… Vadimas su Algimantu grįžta irgi patenkinti, prisilaipioję ledo kriokliu, iki kurio mes net nebuvom priėję. Ir viskas. Baigta su kopimais, lipimais ir maršrutais. Vienintelis dar likęs – kalnas iki Ski Station. Paskutinį vakarą praleidžiam ledo rutulio rungtynėse Chamonix-Dijon (tuo pačiu tai ir paskutinė proga pašalti). Chamonix laimi 3:2. Geras ženklas?:)

12 diena (02.19)

Last day in paradise. Visą dieną slampinėjam saulėj, ilgaaaai geriam kavą „mūsų kavinėj“, juokeliai pamažu tyla, tvenkias liūdesys. Vakare pirmieji trys išvykstam į oro uostą, atsisveikinant virš galvų plieskia pilnatis, ir nesitiki, kad tie, kurie ką tik mus pasitiko atvykusius, dabar nelinksmai apkabina atsisveikinimui… Ačiū už draugiją, pasitikėjimą, palaikymą, dalinimąsi viskuo, kartu išgyventus kalnus ir pirmus kartus, už patirtą bendramintiškumo chemiją… Sakom, kad greit susitiksim, bet viskas, kas svarbiausia, lieka pakibę kiekvieno vidinėj tyloj. Kiekvienas išsivežam tiek patirties, pokyčių ir „pirmų kartų“, kad ir dabar tik svarbiausieji tegali būti įvardinti…

Rodyti didžiausias pastangas sukaupus visas jėgas, skubėti netaupant jėgų, gaudant orą plačiai pražiota burna, matant finišą visai čia pat, už kelių dešimčių metrų ir girdint raginimus draugų, jau pasiekusių tikslą, mojančių ranka ir raginančių pasistengti greičiau, bet… Judėti labai lėtai, vis pristojant atgauti kvapą. Primena sapną, kuomet stengiesi bėgti greitai, bet judi vėžlio greičiu. Lyg ir pažįsti kūną, matai šlaitą ir turėtum žingsniuoti sparčiau, bet, deja, veikia kažkokie trukdžiai – aukštis ir deguonies trūkumas. Esu buvęs kalnuose ir jutęs aklimatizacijos poveikį, bet nėra tekę taip akivaizdžiai dalyvauti tose lenktynėse, lenktynėse su šlaitu…:)  /Matas/

Pastarasis išvažiavimas į kalnus man buvo itin kupinas pirmų kartų:). Pradedant nuo pirmo pusdienio, kuris praėjo ant trumpųjų Artūro slidžių. Tikrai buvo smagu išbandyti trumpąsias slides, kurių įvaldyti iki galo nepavyko. To įrodymas – sėdėjimas nuo pietų prie gelbėtojų namuko su betinstančia čiurna ir gėrėjimasis didžiausiais (aukščiausiais) Europos iškilimais!! Pirmi kartai tuo nesibaigė, o tik prasidėjo. Toliau sekė pirmi smūgiai su patyrusiais ir daug mačiusiais Raveltikais į tikrą ledą, kurie nepasirodė labai bauginantys, ir besiklausant toli pažengusių kolegų patarimų – bandymai įsisavinti tritakčio strategiją. Toliau sekė pirmas lipimas kriokliu, ar tai šiaip kažkokia ledo siena. Buvo tikrai šaunu ir įsimintina. Na ir pagrindinis pirmas kartas, kurio nebūtų buvę be anksčiau minėtų pirmųjų kartų – tai pirmas žieminis lipimas į viršūnę ir jos pasiekimas bei saugus nusileidimas 😉  /Aurimas/

Su absoliučiai aštriai naujais ledkirčiais. Jėga! Jokio bereikalingo vargo. 3902 m aukštis nuosavom kanopom. Norėtūs šliaužti žymiai greičiau… Sniegžengiai!!! Reiktų daugiau praktikos įvaldyt šituos lastus, kad ne taip pintūs po kojom ar važiuotum nuo šlaito į šoną, ko pasekoj gautūs mažiau keiksmų…  /Algimantas/

Įkopimas į Les Courtes įvyko žiemą. Formaliai tai man buvo pirmas žieminis įkopimas. Tačiau oro sąlygos buvo tokios, kad prašyti „papildomų balų“ už įkopimą žiemą būtų nevisai sąžininga. Naujovė man buvo tokia. Paprastai kai aš atvažiuoju ar prieinu prie kalno, prie maršruto, apžiūriu, „apuostu“ apylinkes ir suvokiu, kad įkopti čia visai realu. Bet kai tą saulėta dieną Artūras parodė, kurioj vietoj teks būti sekančią naktį, pas mane tokio jausmo, kad „tai yra įkandoma“, neatsirado. Šiaurinė Les Courtes siena žiūrint mano akimis atrodė pritrenkiančiai ir tiek. Turėjau vadovautis protinėm-analitinėm prielaidom-išklotinėm, bei pasitikėjimu Artūru. Iš logikos pusės pavyko pagauti tokius argumentus: „žmonės ten lipa“, “o mes irgi neblogai pasiruošę fiziškai, turim tinkamą įrangą, ir prieš tai palaipiojom kriokliais gana sėkmingai“, [„Artūras turi pakankamai patirties tokiuose maršrutuose, ir jei pasiruošęs imti mus su Andrium į savo ryšį, vadinasi neturėtų ten būti beviltiškai sudėtinga“]. Ir kitas svarbus dalykas, kaip minėjau, buvo (ir yra iki šiol) pasitikėjimas Artūro asmenybe. Kodėl ir už ką, jei leisit, nedetalizuosiu, čia jau sunkiai formalizuojami dalykai. Galiu tik pridėti, kad įtakoja tikrai ne tik alpinizmo patirtis, lipimo technika bei kiti formalūs dalykai. Apibendrinant, man šis įkopimas, palyginus su ankstesne patirtim buvo žingsnis į nežinomybę (kalbu būtent apie kalnus, o ne apie sportinius maršrutus, kur jau teko ir anksčiau pradėti atrodančias neįveikiamom atkarpas ir sėkmingai jas pralipti)…  /Vadimas/

Pirmą kartą dariau „rope jumping“ nuo keteros, gaila virvė trumpa, o ir kolega kitam gale „rope jumping“ darė ne savo noru…:) Kalbant paprastai, pirmą kartą klasikiniu būdu gelbėjau draugą ant keteros. Na ir aišku – pirmą kartą lipau rimtą žieminį maršrutą – pirmasis mano „Nordwand“!…  /Andrius/

Nors oras buvo tikrai geras, mane žavėjo visų entuziazmas ir noras save išbandyti ypatingai ekstremaliose situacijose – žiemą kalnuose nušalti kojas ar rankas didelių pastangų nereikia, netgi šviečiant saulei. Stebino suvokimas, kad nieko negalima forsuoti, organizmą laiku ir vietoje ruošti pagrindiniam tikslui – kopimui į viršūnę. To pasekoje turime rezultatą, dvi puikias viršūnes Argentiere ir Les Courtes šiaurinę sieną, apie tai daugelis dar tik pasvajoti gali… Manau, kad įvadas į žieminį alpinizmą pradėtas labai rimtais dalykais.  /Artūras/

Birutė Bartusevičienė, Artūras Bazys

Kopimo Les Courtes šiaurine siena nuotraukos:

Argentiere viršunės nuotraukos:

Argentiere Icefall nuotraukos:

Kopimo iki ENVERS RIFUGE nuotraukos:

TRIANGLE DU TACUL nuotraukos:

Komandos, jos gyvenimas ir poilsio nuotraukos:

4 komentarai

  1. Henrikas

    Įspūdingas pasakojimas, o „in real“ manau buvo dar įspūdingiau!

  2. Jegoras

    Tikrai įspūdingas straipsnis! Nuoširdus ačiū kad rodot laiką aprašyti!
    Dalis apie „rope jumping“ užgniaužė kvapą… gera patirtis.

Komentavimo galimybė išjungta.