2012-ųjų metų vasara jau tik prisiminimuose ir nuotraukose…

Atrodo, neseniai pavasarį aptarinėjome vasaros planus, ruošėme įrangą bei skaičiavome palapines, o dabar jau laikas galąsti ledo varžtus žiemai. Bet visgi norėtųsi atsigręžti atgal – praėjusios vasaros link, ir prisiminti Jungtinio alpinistų klubo komandų kopimus.

Milda, Živilė, Saulius, Jaunius ir Žygintas tikriausiai ilgai prisimins 24 valandų non-stop kopimą į Aiguille du Peigne AD+ sudėtingumo kategorijos maršrutu. Liepos pirmos pusės orai Prancūzijos Alpėse leido mums ne tik treniruotis laipioti uolomis, bet ir sėkmingai įkopti į tris viršūnes. Taigi, išlipus ant Aig du Peigne viršūninės keteros, truktelėjo šiaurės vakarų vėjas, kuris mūsų nepaliko ir ant viršūnės. Todėl ne veltui merginos ant didelio bloko viršūnėje nufotografuotos tarsi sausio viduryje, o ne liepą. Tačiau tikrą ištvermę šalčiui ir kantrybę tuo metu parodė Žygintas, belaukiantis mūsų ant žemutinės Aiguille du Peigne sienos. Mes diulferiavome žemyn ne taip greit kaip tikėjomės… Na ir į Chamonix taip pat ne taip greit nusileidome – tik kitą rytą. Taip nuo starto iki finišo ir susisumavo non-stop 24 valandos… O apačioje Jaunius taip ir neatrado jėgų ištraukti iš kuprinės fotoaparato ir nufotografuoti visus berymančius ir snaudžiančius ant rąsto.

Treniruočių kopimai vienu atsikvėpimu į Aiguille l‘M ir Petit Charmoz, III kategorijos sudėtingumo maršrutais, parodė, jog visi komandos nariai yra stiprūs ir turi ambicijas kopimams. Todėl netrukus atsidūrėme Italijoje, Cervine‘ėje, kur nuo kopimo mūsų neatbaidė apsnigtas Matterhorn‘as bei gidų patarimai palikti kol kas jį ramybėje dėl iškritusio sniego… Į Carrel refuge, esantį ant Pic Tyndall keteros, kopėme uolomis su visa pilna įranga, kačių ir ledkirčių pagalba. Sekančią dieną dvi lenkų grupės dėl sudėtingų kopimo sąlygų net neišėjo į maršrutą. Mes vieninteliai dirbome ant kalno, kopėme apsnigtomis ir apledėjusiomis uolomis, įsiklausydami į švilpiantį vėją bei kačių girgždėjimą. Užkopę į Pic Tyndall viršūnę ir žvilgtelėję į laikrodį supratome, kad į Matterhorn „galvą“ jau nebespėsime. Iki namelio nusileidome per tiek pat laiko, kiek ir kilome aukštyn – jau temo…

Kodėl einame į kalnus? Todėl, kad jie yra. Šis atsakymas jau tapo chrestomatiniu. Bet jį aš dar papildau – todėl, kad grįžtume sveiki ir be traumų. Tai didžiausias turtas, ką gali turėti žmogus.

Na, o apie kopimą rugpjūčio mėnesį į Aiguille de Republique – sekantis interviu su Remigijumi 🙂

 

Artūras Bazys

 

 

Keletas nuotraukų:

Aiguille de la Republique:

Ant Aiguille de la Republique viršūnės, fone – Grandes Jorasses šiaurinė siena:

 

1 komentaras

  1. RITA

    Pagaliau, radau bendramincius. Saunu buti alpinistu ir matyti kalnu grozi. As taip pat buvau kalnuose ir man patiko. Deja, turejau padaryti prtrauka, taciau ne bus sudetinga grizti atgal – i kalnus!
    Pagarbiai Rita Mikalauskiene.

Komentavimo galimybė išjungta.