Žymų Archyvai: Aukštieji Tatrai

Apledėję įspūdžiai iš žieminių Tatrų

p1020628Paskutinė kelionės diena , o vėliau ir naktis…  Slovakija, bėgantis vanduo, šlepsintys per patižusį sniegą žingsniai, krapnojantis lietus. Lenkija, pamažu krentanti temperatūra, vis slidesnis kelias ir mažesnis važiavimo greitis.  Naktį mintimis sugrįžtame į greitai praėjusias dienas, vienam kitam, matyt, prisisapnuoja „virvė laisva“…“sauga yra“. Nors Pavelas jau nuo Liublino dairosi, kurgi čia tas Vilnius, bet Lietuva dar toli. Visi mes šiek tiek jau mėtyti-vėtyti, todėl ir kalnuose, ir kelionėje draugiški, stiprūs ne tik fiziškai, bet ir vidumi, juk ne į Prahą ekskursijon važiuojame. Pamenu priešpaskutinį kopimų vakarą. Liko paskutinė diena, taip norisi, kad tai būtų paskutinis stiprus visos kelionės akcentas. Visgi mūsų nemažai, bet pasirodo nei vienas neišsisėmęs, kas į viršūnę, kas ledo techniką tobulinti, visų mintys pagrįstos, kiekvienas žino, ko nori ir kodėl. Tuo jie ir stiprūs. Skaitykite toliau

Vanagas prisileido prie savęs pietvakarių siena…

jastreba-veza-2009-295Naktis kelionėje į Aukštuosius Tatrus, kopimas, naktis kelionėje į namus – toks savaitgalio poilsio būdas po to reikalauja dar savaitės organizmo atstatymui. Tačiau ko tik žmogus nepadarys dėl mylimos…viršūnės. Naudodama tokį poilsio būdą Jungtinio alpinistų klubo grupė rugsėjo 12 d. įkopė į Jastrabia Veža pietvakarių siena V – sudėtingumo kategorijos maršrutu. Labai pasisekė su oru – pietinė saulė visą dieną lepino mūsų nugaras. Granitas geras, bet maršrutas gana sunkus, poroje vietų teko frendus naudoti kaip dirbtinius atramos taškus. Visus 200 sienos metrų dirbti teko ne tik kojoms ir rankomis, bet ir galva, beieškant kybiukų, nes kybių beveik nebuvo. Mūsų buvo penketas – kopimui Skaitykite toliau

Aukštieji Tatrai, Slovakija

„IŠ ALPINISTŲ DIENORAŠČIŲ…“, 2009 sausis

Vytas. Pertrauka arbatai.„Sausio 6-oji, ankstyvas rytas. Dangus giedras, saulė dar kažkur rytuose. Šiek tiek brėkšta. Pusryčiaujam Chatoj, valgydami klasikinį alpinisto maistą – užpilamą košę ar sriubą, truputį sūrio, arbatos… Tylėdami aunamės batus su antbačiais, dedamės apraišus ir, apsidairę ar nieko neužmiršome, išeiname į šaltį ir žiemą. Jei kas kitas tuo metu nemiegotų Chatoj, matytų keturis tolstančius švyturėlius, o prašvitus – pėdas, paliktas girgždančiame sniege…

Minam pėdas sniege pasikeisdami, todėl einame gan sparčiai, nepajuntame, kaip prašvinta. Atsiveria Čiornyj štit pietinė pusė ir kuluaras, į kurį teks lįsti. Kažkuris pasako, – ką, ir šituo lipsime?!. Oho. Viskas bus gerai, – pasigirsta atsakymas. Maršruto stovis prastas, ledo nėra, sniegas birus, netvirtas, tenka ranka valyti sniegą nuo uolų ir jomis lipti katėmis ir ledo instrumentais. Skaitykite toliau